Kontaktai
Gedimino pr. 7, p.d.1204, LT-01001, Vilnius
vadija[eta]akademikai.lt

Mūsų Vytis

Kunigystė

2010-02-23

Antanas Saulaitis SJ

 

2009 gegužės 17 d. sueina 40 m. nuo kunigystės šventimų mūsų Šv. Juozapo lietuvių parapijos bažnyčioje (JAV, Konektikutas, Waterbury miestas).

Visų pirma norisi atlikti išpažintį. Mokyklos suoluose 25 m. išsėdėjęs (neskaitant vaikų darželio, kurio dėl II Pasaulinio karo neteko lankyti, dėl ko visą gyvenimą turiu jaustis nevisiškai išsilavinusiu) jėzuitų seminarijos studentas derėjosi su Dievu. Draugai, draugės, mokyklų bendraklasiai jau dauguma su profesijomis ir sukūrę šeimas, o mes kaip tie arkliukai ganykloje surištomis kojomis toliau vargstame prie knygų, praktikos, kursų ir rašto darbų. „Dieve, po visų šių mokslų duoki nors dešimt metų kunigu padirbėti.“ Dabar tokia gėda Dievą į kampą pastačius. Ir begalinė padėka.

Norisi papasakoti apie įspūdingesnes akimirkas – tokias, kurios labai brangios ir protarpiais sužysta iš naujo.

Pati viršūnė buvo labai anksti, 1974–1975 m., kai jėzuitų tercijato (po visų mokslų bei šiek tiek darbo dvasinio ugdymosi metai) praktiką atlikome žvejų ir mažažemių parapijoje Trairi (Brazilija, Ceara valstija). Kelis kartus nuvykome talkinti 2000 kv. km ir 120 kaimų jėzuitų vadovaujamai bendruomenei – kaimų liturginių vadovų kursuose ir pamaldose kaimų koplyčiose. Kaip tik per šeštadienio kursus kokie penki dirbome būreliuose, vadovavome pokalbiams, bendravome. Artėjo vakaras, reikėjo parengti Mišių eigą. Klebonas ir keturi tercijato bendrai sako, kad man tenka homilija. Nebūdamas nei žvejys, nei brazilas, nei labai įsijautęs į krašto kultūrą, nei išvis drąsus, siūliau, kad vietinis jėzuitas imtųsi pamokslo, tačiau jų nuosprendis liko. Atsimenu tik pagrindinę mintį – mus jungia tai, kad mes visi susibūrę apie Kristų, ir be galo mielus kaimo bei pajūrio žmones.

Panašus išgyvenimas – vienoje iš kelionių tarp Brazilijos ir JAV, kai kelioms dienoms sustojau Limoje (Peru). Argentinos lietuvių tėvų marijonų žinyne radęs „Laiką“ prenumeruojančio lietuvio įrašą, susitariau lietuvį aplankyti. Petrauskai mielai priėmė, nusiuntė nakvynei pas sūnų (žymų fotografą). Apžiūrėjau miestą, o globėjai supažindino su savo peruviečių draugų rateliu. Petrauskas svečią pristatydavo: „Čia mano kunigas.“ Kažin, ar dar kas nors iš lietuvių kunigų yra juodu aplankęs.

Labai anksti teko suvokti, kad dalis kunigiškos tarnybos yra kitiems kunigams, ne tik pasauliečiams ar tarp pasauliečių. 1968 m. Pasaulio lietuvių bendruomenė siuntė į Pietų Ameriką, pirmoji stotis buvo Venesuelos sostinėje Karakase, pas salezietį misijonierių kun. Antaną Perkumą Lietuvių centre. Išbuvau visą savaitę, vyko įvairūs renginiai, pasitarimai, ekskursijos, bet daugiausia laiko teko skirti be galo įdomiems kunigo pasakojimams. Jis bendravo su vietiniais saleziečiais ir kitais kunigais, bet jam reikėjo ir lietuvio. Taip gal kokius penkis kartus kelionėse padraugavome. Kada tik po to sutikdavau įvairiose šalyse dirbančius lietuvius kunigus, žinodavau, kaip svarbu jiems išsikalbėti ir pabendrauti. Padraugavus keletą dienų ir atsisveikinus su Amazonijos indėnų misionieriumi saleziečiu kun. Kazimieru Bėkšta, jis sako: „Ačiū, kad buvai man indėnu.“

Vietoj t. Jono Bružiko SJ lankydamas lietuvius, nuvykau į Ponta Grossa (Brazilija, Paranos valstija). Pagal mūsų leidžiamo savaitraščio „Mūsų Lietuva“ adresą nuėjau į fabriką, kur, pasirodo, neseniai miręs tautietis gaudavo paštą. Tačiau darbininkai žinojo, kur gyvena jo sūnus. Nebuvo namie, todėl teiraujuosi netolimoje kavinėje (labiau smuklėje). Netrukus atėjo stambokas vyriškis. Išgirdęs lietuvišką sveikinimą visas paraudo ir sustingo. Maniau, kad duos per ausį, o be galo apsidžiaugė. Nieko nelaukdami, visų pirma važiavome pas ligonius, tada pas kitas šeimas. Jis žinojo apie kiekvieną šeimą, mokinius bei studentus. Už dienos kitos surengė lietuvišką gegužinę ant ežero kranto, senoviniu patefonu grojo senas lietuviškas plokšteles, ant baltos namo sienos rodžiau tuomet turėtas visas 98 Lietuvos vaizdų skaidres. Parapijos bažnyčioje atšventėme dvikalbes Mišias. Grįžus į mūsų jėzuitų namus San Paule, atkeliavo didelė labai lengva dėžė. Joje – jų ūkių kviečiai pilnose varpose ir raštelis: „Tegul šie kviečiai Tau primena Lietuvą ir mus.“ Iš to žmogaus patyriau, kad visur iškyla savaiminis lietuvių kilmės šeimų seniūnas ar seniūnė, kuris dirba niekieno neįpareigotas, be atlyginimo, be jokios garbės ar ryšių su tolimesniais lietuvių centrais ir draugijomis.

Kitoje kelionėje teko apvažinėti Barretos miestą San Paulo valstijoje. Po kiek dienelių važiuodamas namo pagalvojau, kad tai buvo tikra paguodos kelionė. Vienoje šeimoje skyrybos, liko vaikučiai su mama. Kitoje – mirtis, trečioje – sunki liga, iš viso 22 šeimos. Bendruomenėlė dėkojo, kad pagaliau kunigas atvykęs pripažinti juos, prieš 40 m. aukojusius (vienintelės) lietuvių bažnyčios statybai San Paule.

Linksmas nuotykis buvo su saleziečiu misionieriumi kun. Hermanu Šulcu, kai dar abu dirbome Brazilijoje. Stovyklose jis rūpindavosi programa, o man tekdavo visi ūkio reikalai ir maitinimas. Tais metais stovykla buvo Ubatuboje, San Paulo valstijos pajūryje, tik per tris kalnelius ar luotu pasiekiame Septynių šaltinių pajūryje, žvejų kaime. Buvo sekmadienis ar šiaip graži diena, vėsoka, gal tik 40 °C. Visa stovykla, kokie 50 žmonių, išėjome iškylon pajūriais, per uolas. Pietums jūros vandenyje išsivirėme bulvių (nereikia druskos), tame pačiame puode su tarp uolų rasto šaltinėlio vandenimi arbatai mirkėme cukruje ananasų žieves. Atėjo Mišių laikas. Buvome pasiėmę bažnytinius indus ir kita, bet tik pačių Mišių metu suvokiau, kad su vaikais ant uolų sėdime maudymosi apranga – beveik tokie pat pliki kaip barokiniai angelai, kurie dieną naktį bažnyčiose būna ir niekas nepriekaištauja.

Iš tų laikų kilo ir žodis „kuginėlis“. Buvo lietuvių kalbos nemokantis stovyklautojas, kuriam painiojosi garsai. Atsimenu, vietoj „laikas miegoti“, jis sakydavo „makuku“ (miegoti), beveik indėnišką žodį. Tai ir sumaišė stovyklos kapeliono tarnystės pavadinimo skiemenis.

Vienos įspūdingiausių Mišių buvo Lietuvos skautijos Tautinėje stovykloje 1998 m. Plateliuose. Buvome keli kunigai, teko rūpintis prityrusių skautų ir skaučių susitelkimu ir Mišiomis jau sutemus. Jų buvo 400 dauboje tarp kalvelių. Fakelai, žvakės, dar kažkas, rankų darbo altorius, gitaromis palydimos giesmės. Ligi gerokai po mirties neišdils nuostabus tų jaunų žmonių dalyvavimas ir tiesiog apčiuopiama dvasia.

Iš jėzuitiškos pusės – labai daug reikšmingų ir neužmirštamų dalykų. Pietų Brazilijoje su draugu jėzuitu apvažinėjome buvusių redukcijų (guarani indėnų XVII–XVIII a. kaimų) griuvėsius ir vietas, rytą ir vakarą dviejų jėzuitų tėvų šeimoje per sidabrinį šiaudą gerdami „jėzuitų arbatą“ (matę). Tose Rio Grande do Sul valstijos vietose dirbo kun. von Lassingas, patarnavęs pirmiems lietuviams XIX a. pabaigoje. Panašus artumas vietai galioja ir šiandien Lemonto apylinkėse, kur neišliko jokių iškasenų ar statinių iš 1673–1674 metų t. Jacques’o Marquette kelionių, iš mylimų indėnų sužinojusio kelią tarp Didžiųjų ežerų ir Misisipės. Pakalnėje plaukė Des Plaines upė, prie kurios yra takeliai pasivaikščioti ir stirnoms ar ondatrai lietuviškai prabilti.

Žinoma, neišreiškiamas jausmas ar savijauta Vilniuje, kai dirbi Šv. Jonų bažnyčioje, dėstai Vilniaus universitete, gyveni Šv. Kazimiero bažnyčios jėzuitų 1600 m. namuose. Tiesiog vaikščioji šventa žeme, šiek tiek žinodamas apie visą Lietuvos jėzuitų istoriją nuo 1569-ųjų.

Didelį įspūdį paliko 1989 m. balandį Lietuvos skautų atkuriamajame suvažiavime Vilniuje susitikimas su arkiv. (tuomet kun.) Sigitu Tamkevičiumi, vos prieš pusmetį grįžusiu iš kalėjimo ir tremties. Neužmirštami vysk. Jono Borutos vyskupo šventimai Vilniaus katedroje, kai netikėtai teko perimti jo pareigas Lietuvos jėzuitų provincijoje.

Iš visų visuotinės Jėzaus draugijos suvažiavimų, pasitarimų, konferencijų, brangiausias vakaras buvo Romoje 1983 metais. Lipome laiptais vakarieniauti, sutikau t. Peter-Hans Kolvenbachą, kuris po kelių dienų buvo išrinktas Generolu. Užkalbino apie Lietuvos katalikų Bažnyčios kroniką ir padėtį Lietuvoje. Nuostabiai daug žinojo, atsiminė ir suprato. Baigiamojoje suvažiavimo šventėje brolis jėzuitas, buvęs t. Generolo Pedro Arrupės slaugytojas, jį ratukais atvežė tarp manęs ir kito dalyvio. Nors dėl insulto nekalbėjo, užteko akių ir susilietimo rankomis mūsų bendrystei bei viltims išreikšti.

Lietuvių jėzuitų bendros atostogos Coloma mieste (JAV, Mičiganas) prie Paw Paw ežero būdavo labai linksmos. Ten išmokau, kaip svarbu linksmai parinkti neužgaulius žodžius.

Aišku, buvo nuostabios ir ilgosios 30 d. rekolekcijos tercijate. Mūsų vedėjas Dom Luciano Mendez de Almeida buvo labai jautrus ligoniams ir mokėjo mūsų tikėjimu bei tarnyste sveikai įrėminti žmogaus ir žmonių kančią. Popiet vis eidavau į Rio de Žaneiro kalnyno džiungles gamta pasidžiaugti. Iš visų metinių 8 d. rekolekcijų labiausiai įsiminė Austrijos S. Andrė namuose su vokiškai kalbančiais jėzuitais.

Buvo daugybė vestų rekolekcijų – su aklais berniukais Naujosios Anglijos jėzuitų rekolekcijų namuose prie jūros, su jaunimu netoli Kražių, Pašilėje, drauge su ses. Igne studentų bei šeimų rekolekcijos Kanadoje ir JAV. Ir, aišku, keliaujančios Toronto studentų rekolekcijos laiveliais ar dviračiais.

Krikštų būta daug. Žvejų kaime 22 vaikai iš karto – 7 miega, 7 zirzia, 7 verkia, tada apsikeičia pareigomis. Neringos stovykloje (JAV, Vermontas) su visomis lietuviškomis apeigomis ir papročiais, su vandeniu tiesiai iš šulinio, kurio pakraštyje ilsėjosi keli žalčiukai. Devyni suaugę Šv. Jonų bažnyčioje Velyknaktį – kai pilamas ąsotis vandens, nuotraukose kiekvienas šypsosi nežemišku žvilgsniu.

Brandesnio jaunimo ir suaugusiųjų Sutvirtinimas Jonuose ar Lemonte visuomet jaudina, juk jie apsisprendžia sąmoningiau sekti Kristų ir dalyvauti Bažnyčioje.

Atmintinas Eucharistijos šventimas – jaunų vadovių paruošos Mišios Rako stovykloje (Mičiganas, JAV), kai galvotrūksčiais važiuoji iš kitos stovyklos. Susodino visus kelis šimtus mažais rateliais pagal amžių. Skaitiniai kiekviename būrelyje parinkti pagal amžių, vadovas ar vadovė padeda vaikams išsiaiškinti jų prasmę. Rengėjos nusprendė, kad reikėtų naudoti tikrą duoną, išdalyti rateliuose, ne eilėmis. Arba studentai Paštuvos kaime rugių lauko pakraštyje tekant saulei ir apleistoje sodyboje tarp persenusio sodo obelų. Arba su Kauno maldos grupių studentais Aukštaitijoje, Ledakalnyje, su vaikučiais Palūšės ežero pakrantės pievoje, su skautais Bostono (JAV) apylinkėse ant prieplaukos, kuri vykstant Mišioms smego į dumblą nuo skautukų, vadovų ir labiausiai nuo kapeliono svorio. Ir Pasaulio lietuvių jaunimo kongreso Mišios Argentinoje Kūčių naktį, kai suklijavo kryžių iš skirtingų šalių formos iškarpų. Arba Kanados Romuvos stovykloje su skautais vyčiais pušyne vidurnaktį. Ir dešimtmečius Mišios po ąžuolu Dainavos stovyklose.

Iš Susitaikymo sakramento išliko labai gyvas žvejo vaizdas sausakimšoje bažnytėlėje. Prie visų su baisiu akmenimi ant širdies verkia, o vargšas kunigas drauge su juo, nežinodamas, ar jo gailėtis, ar guosti. Arba kitame JAV mieste prabėgomis pas ligonę, kuri paprašė lentelės rašyti ir į Dievo rankas atidavė tai, kas dešimtmečius kankino, o tuomet galėjo ramiai save į Dievo glėbį atiduoti. Arba telefonu iš toli nuo vėžio mirštanti jauna mama klausia, ar gali išpažinties prieiti telefonu.

Iš Ligonių patepimo irgi daug įspūdžių. Kartą žmogus, baisiausiai šūviu susižeidęs, niekaip negalėjo mirti, su šeima sukalbėjome „Tėve mūsų“ ir patepėme, ir atsileido šiaip nebažnytinio žmogaus širdis. Yra ir pačių mūsų lietuvių jėzuitų, kuriems reikia pasakyti, kad gali ramiai keliauti, mes čia susitvarkysime, kad Dievas supranta, atleidžia ir ištiesia ranką ir širdį.

Santuokų būta daug. Šv. Jonų bažnyčioje šešiese su dviem studentėliais, jų liudytojais, zakristijonu Sauliumi. Taip kukliai, švariai ir kasdieniškai apsirengę, tokiu šiltu tikėjimu ir dosnia širdimi – kai prieš tai buvusios labai ištaigingos, gausiai fotografuotos, kone teatralizuotos apeigos, kurių veikėjai net užmiršo auką bažnyčiai palikti. Labai gražios JAV Dainavos ir Neringos stovyklavietėse su visais lietuviškais papročiais ir ilgamete draugų bendruomene. Arba Šv. Kazimiere, kai nuotaką ir jaunąjį lydi netikėtai pribėgęs jaunas žmogelis su negalia. Ir baimė, kai Santuokos apeigas reikia vesti trimis kalbomis ir per klaidą nesutuokti su per arti prislenkančiu fotografu.

1969 gegužės 17 d. pilna žmonių, gieda choras, šalia eina draugai jėzuitai. Pagalvoji – čia mano žmonės, jiems priklausau. (Tais laikais žmonėms atrodė svarbu suvokti, kad iš bažnytinės bendruomenės išauga kunigai. Dauguma mūsų jėzuitų – trylika – esame įšventinti bažnyčiose, su kuriomis buvome labiausiai susiję.) Labai jaudina per kunigų šventimus po vyskupo kunigų eilėje rankų uždėjimas ant artimojo. Šis seniausias sakramentinis ženklas yra pats tyliausias, jis be žodžių pasako, ką širdis jaučia ir Dievas veikia.

Laidotuvėse Lietuvos smėlyje supratau, kad visa žemė yra Lietuvos. Užsienyje, ypač sovietmečio varžtuose, būdavo didžiausia laimė turėti mažą saujelę Lietuvos žemės ir ant karsto su gintarėliais ir gėlėmis užberti.

Visai atsitiktinai teko laidoti savo krikštytą nusižudžiusį berniuką, švęstu vandeniu šlaksčiau karstą kaip prieš 15 metų kūdikėlį. Kai tenka padėti karstą nešti, nes nėra artimųjų, kai laidotuvėse du ar penki – kur visa tikinčioji šeimyna? Kai negali nuvykti į draugo jėzuito laidotuves, tik iš pasakojimų sužinai, kaip buvo, ir ta žaizdelė ilgus metus turi gyti.

Kaip nesuvokiama, kai pamaldūs parapijiečiai kunigui priekaištauja, kad nemėgstamą žmogų ar prastą kataliką laidoji su tokia pat pagarba ir meile kaip kitus. Ir kaip sunku dėmesingai susitelkti, kai tą pačią dieną dvejos ar trejos laidotuvės, o per savaitę aštuonerios. Taip bijai, kad neliktų tik darbas, nebe tarnystė.

Žinoma, Tėvelio ir Motinos laidotuvės, sesers Marytės vyro Algio praeitą vasarą, kai viduje jauti tokią tuštumą, o laikaisi įsikibęs į apeigų knygelę ir Viešpatį.

Kaip ir daug ko gyvenime, taip ir kunigo tarnystės išmokstama dirbant, veikiant. Labai daug išmokau iš pranciškonės ses. Suzanos Brazilijoje talkindamas jos vadovaujamoje parapijoje. Daugybė jėzuitų kunigų, brolių ir studentų, vienaip ar kitaip atkreipė dėmesį į tai vieną, tai kitą atspalvį – kurčnebylių kapelionas, kalėjimo kunigas, misionieriai, studentų sielovados vedėjai, klebonai, dėstytojai, mano paties jėzuitai profesoriai Fairfieldo universitete Fordhame, Bostono kolegijoje, Westono teologate, rekolekcijų vedėjai praktikos metu dar seminarijoje... Iš vaikų bei jaunimo lūkesčio ir tikėjimo daigų pajunti, kuo galima jiems ir joms pasitarnauti.

Tarnystės bendrystė ir sutartinės pastangos labai gražiai išryškėja dirbant su lietuviais užsienyje ar Lietuvos pranciškonais. Svarbus bendravimas su seserimis vienuolėmis – Lietuvoje su eucharistietėmis, Čikagoje – kazimierietėmis, Pitsburge ir San Paule – pranciškonėmis, Putname, Lietuvoje ir dabar Lemonte – vargdienėmis, taip pat su amerikietėmis rekolekcijų namuose per studijų metus. Dažni susitikimai su dekanato kunigais ir apylinkės pavyskupiu Lemonto apylinkėje labai palaiko sielovadinį tarnystės pobūdį, tam padeda ir tvarkingi administraciniai dalykai.

Sunkūs buvo laikai, kai 1960–1970 dešimtmečiu išstodavo jėzuitai ir kunigai. Su kartu seminarijoje ar vėliau sutiktaisiais iki šios dienos palaikome broliškus ryšius kaip kartu karo mūšiuose dalyvavę kareivėliai.

Mūsų laikais buvo sakoma: jei nori žinoti, kas darosi pasaulyje ir kur krypsta ateitis, reikia bendrauti su studentais. Jėzuitų naujokyne, kai 1962 m. prasidėjo II Vatikano susirinkimas, pagal pareigas teko skambinti koplyčios varpu, kai viso pasaulio bažnyčios šventė suvažiavimo pradžią. Rijome visas knygas, konferencijas ir gandus apie Bažnyčios atsinaujinimą, kurio poreikį seniai jautėme širdyje ir matėme sielovadoje.

Brazilijoje lietuvių jėzuitų misijinė parapija aptarnaujama labai uoliai. Konservatyvią bendruomenę jau pasiekė kai kurie atsinaujinimo bruožai, tad teko nejučiomis, o kartais net ginčijantis, žiūrėti, kaip galėtume tobuliau veikti. Paragavęs Brazilijos Bažnyčios atmosferos, Čikagos lietuvių jėzuitų namuose prie Jaunimo centro žengiau kaip į praeitį. Ir vėl kova už Vatikano II susirinkimo kryptį ir gaires seniau mokslus baigusių jėzuitų bendruomenėje ir atsargioje lietuvių bendrijoje.

Lietuva tiek metų buvo užsklęsta, tad nenuostabu, kad Vatikano II susirinkimo atgarsiai labiau įsikūnyti galėjo tik su Atgimimu. Keisčiausia būdavo nujausti, kad visuotiniai 2500 vyskupų nuosprendžiai įtariai priskiriami JAV ir Amerikai ar „Vakarams“, iš kurių kylančios visos blogybės, o ne tam gaivinančiam vėjeliui, kuris įkvėpė permainas. Vis atsimenu varguomenės kunigą Venesueloje sakiusį, kad, norint veiksmingai klestėti sunkioje tarnystėje, reikia kasdien dvi valandas skaityti.

Taip išėjo, kad naujame darbe ir aplinkoje, vietoj to, kad mane neštų gaivinantis vėjelis, tenka pačiam į mūsų laivo būrę pūsti.

Dėkinga širdimi menu visus, kurie lydėjo ir tebelydi kunigišką jėzuito tarnybą padrąsindami, visokeriopai padėdami, bendradarbiaudami sielovadoje, užimdami laisvalaikiu, priimdami namuose ir šeimose, pradedant nuo tėvelių ir sesers, draugų bei bičiulių, baigiant atsitiktinėmis progomis pabendrauti.

Truputį nepatogu užsiminti apie 40 m. kunigystės, nes šiaip liaudyje žinoma sidabrinė 25 m., auksinė 50 m., deimantinė 75 m. (kaip prel. Igno Urbono) kunigystės sukaktys. Bet Šv. Raštas pateisina skaičių, nes 40 d. lijo, 40 m. klajojo po dykumą, 40 d. pasninkauta, 40 d. iki Dangun žengimo. Ir kone 40 minučių šiam rašinėliui perskaityti.


© 2005–2017 Studentų skautų organizacija
Programuotojas: A.Kapočius. Sistema: Frog CMS