Kontaktai
Gedimino pr. 7, p.d.1204, LT-01001, Vilnius
vadija[eta]akademikai.lt

Mūsų Vytis

Atvirukas gimtadienio proga

2010-03-05

Vytautas V. Landsbergis

1.
Pirmieji prisiminimai apie tėtį kažkodėl susiję su žvejojimu ir grybavimu – tai vienas smagiausių ne tik mudviejų, bet ir visos mūsų šeimos pomėgių. Sakyčiau net apeigų... Tik grybaujam mudu labai skirtingai – tėtis atidžiai, vos ne keliais apeina kiekvieną krūmelį ir iš nematomų samanų kauburėlių be skaičiaus traukia mažyčius baravykus, pro kuriuos aš praeičiau, net dėmesio neatkreipęs… O aš lekiu dideliu greičiu, stengdamasis nugrybauti kuo didesnį miško plotą – mane labiau traukia tie didieji...
    Reikia pastebėti, kad grybavimo varžybas beveik visada laimi tėvukas… Kaip ir šachmatus... Užtat šiokią tokią moralinę kompensaciją patirdavau ir tebepatiriu žvejodamas Aisete lydekas – šioj srity ir man kartais neblogai pasiseka...

2.
Raidę V. šalia Vytauto prisikabinau kokiais 1980 metais kaip literatūrinio pseudonimo formą – tuomet, kai studijavau Vilniaus universitete ir pradėjau spaudoj publikuoti pirmuosius eilėraščius bei straipsnius, reikėjo kaip nors atsiskirt nuo tėvuko, kurio spaudoj irgi nemažai visokių publikacijų būdavo. Gal įkvėpė Antano A. Jonyno pavyzdys, nežinau...
    Dabar gal rinkčiausi Vakaruose naudojamą nuorodą – jnr. O gal iš viso būčiau koks nors Šatrijos Raganius II, nes tas Vytautas V., deja, ne visada padėtį gelbsti. Kartais (tiesa dažniau tėvukui) tenka išgristi sutrikusių skaitytojų kritiką, kurie neįsivaizduoja, kaip tokias nesąmones garbus profesorius gali rašyti. Dažniausiai jie būna neatkreipę dėmesio į tą nuorodą – V.
    Nors tėvukas irgi pakankamai linksmų nesąmonių parašo – tai nesvetima ir jam... Pvz.:
jūroj žuvys iki kelių
tarp mažų mažų žuvelių
plaukiojo banginis

tokio mielo veido
gėręs ir ištinęs
jis fontaną leido

3.
Vienodi vardai – ar lengvina gyvenimą ar sunkina? Ir taip, ir taip – nelygu kokia situacija. Jeigu susistabdo policininkas kairiųjų pažiūrų, tada – šakės... Dėl menkniekio nuskalpuos maksimumą. O jei dešinysis – kitą kartą tik pabara ir kitąsyk nenori pabaudos imti... Tai pasišnekam maloniai kaip žmonės – o tai atlikti su policininku yra tikrai ypatingas malonumas... Ypač kai, būdavo, sėdi be darbo ir kišenėje vėjas...
    Aišku viena – būdamas Petras, jausčiausi laisviau, o jei dar būčiau Antanavičius, tai iš vis gyvenčiau kaip visi žmonės... Jau kai tėvuką išrinko Sąjūdžio pirmininku – supratau, kad nuo šiol mano privatus gyvenimas komplikuosis, jis bus žymiai labiau stebimas, visokie gandai papildys lietuvišką ir šveicarišką tautosaką.

4.
Kvailiausia istorija... Jų daug, ir dauguma kažkodėl susijusios su policija. Galėčiau papasakoti vieną linksmą atsitikimą, kuris atsitiko prieš porą metų. Sustabdė tada mane už greičio viršijimą – procedūra standartinė: aukščiausi pradiniai baudos įkainiai, gąsdinimas, testavimas kliento finansinių galimybių... O aš tuo metu sėdėjau visiškai be darbų ir kišenėse vėjelis švilpė... Sakau, neturiu, pasigailėkit, aš menininkas, neturiu pinigų ir t. t. Jie pažiūrėjo į mano pavardę teisėse ir net supyko – neturi pinigų? Tu gi Landsbergis, tavo sesuo banke dirba... Baikit, sakau, vyrai juokus, ji muzikos mokytoja...
    Jie susižvalgė ir kažkodėl pasimetė. Paskui vienas jų suraukė antakius ir sako kitam:
    – O tu man sakei, kad banke dirba?...
    Tas, kuris neseniai kolegai buvo pateikęs klaidinančią informaciją, esą mano sesuo dirbanti banke, matyt, buvo žemesnio laipsnio karininkas. Tada viršininkas pyktelėjęs atidavė man dokumentus ir sausai tarė:
    – Lipkit lauk, o mes čia išsiaiškinsim...
    Padavė teises, o pats pasisuko į kolegą su gan griežta veido išraiška:
    – Tai kodėl tu man sakei, kad....
    Šokau kuo greičiau laukan, jausdamas, kad ten gali prasidėti rimtesnis vyriškas pokalbis. Paskui dar pagalvojau, kad nenorėčiau jaunesniajam policininkui kada nors vėl pakliūti, turbūt jau nebepaleistų taip draugiškai...

5.
Kažkada nepriklausomybės aušroje vieno bulvarinio laikraščio žurnalistų bendruomenė turėjo puikią progą pasipiktinti, kai, neiškentęs to dienraščio melavimo, mano tėvukas juos išvadino „šunauja“. Jis neturėjo galvoje visų žurnalistų, o tik tuos, kurie amsėdami skardžiais kiemsargių balseliais tendencingai loja į vienus vartus, pažeisdami pagrindinį sąžiningo teismo ar sąžiningos žurnalistikos principą „Išklausykime ir antrąją pusę“.
    Dabar, kai prisimenu tą seną istoriją, net juokas ima... Akivaizdu, kad abi specialybės – šuns ir žurnalisto – posovietinėje Lietuvoje turi be galo gražių paralelių. Jas abi galima būtų lyg ir pateisinti net tuo atveju, kai yra lojama ir be jokios priežasties, tarkim – mėnulio pilnatis… Arba ėdalas ne tas paduotas buvo. O jei šeimininkas užgėrė ir šuns nešeria trečia diena – tąsyk lojimas išvis pateisinamas… O kur dar tautosakos perlai - „šuo loja, karavanas eina“. Čia jau galima ginčytis iki beprotybės – ar karavanas sustotų, jei šuo nelotų… O gal karavanas nueitų ne tuo keliu...
    Bulvariniai žurnalistai turi visas teises teigti, kad karavanas tikrai nueitų ne tuo keliu, o karavanas tiesiog turi eiti, kur jam reikia… Tokia jau karavano prigimtis… Aišku, gali karavanas ir sustoti bei pradėti, tarkim, loti ant šunų, bet tai būtų nedovanotina diplomatinė klaida…
    Taipogi tautos išmintis byloja, kad šuo (vilkas, hiena) yra miško sanitarai ir jų darbas yra visus paliegusius papjaut. Toks darbas, sakytume, yra netgi kilnus – taip sustabdomos ligos ir epidemijos.

6.
1998 metais, bandydamas prisidėti prie Jono Meko kino centro įsteigimo Lietuvoje, buvau nulėkęs į Niujorką pas Joną, ir pokalbio metu nutariau išsiaiškinti, kas sieja Joną Meką, Jurgį Mačiūną, FLUXUS ir mano tėtį. Į klausimą, kaip FLUXUS judėjime atsirado mano tėvo pavardė, Jonas Mekas atsakė:
    Tavo tėvas atsirado, rodos, per Jurgį Mačiūną… Aš pirmą kartą Jurgį sutikau kokiais 1951–1952. Aš pažinojau jo seserį. Jis tada studijavo. Jau pati FLUXUS idėja išaugo palengva, apie 1960-uosius. Ir visą tą laiką aš jo neklausiau apie jo praeitį. Tik kokiais 1965-aisiais metais sužinojau, kad jis užaugo Kaune, ėjo į pradinę mokyklą ten. Tada tik sužinojau, kad jis, atvažiavęs į Ameriką, bandė susirašinėt su mokyklos draugais, ir vienas jo suolo draugas buvo Vytautas Landsbergis. Prieš mirdamas jis davė man krūvelę laiškų. Tik tada aš sužinojau daug smulkmenų. Daug ko apie Jurgį nežinojau iki jo mirties.
    Jurgis susirašinėjo su tiek daug žmonių visam pasauly – nes negalėdavo naktimis miegoti. Manau, jis nuo savo vaikystės naktį miegodavo tik porą valandų. Dirbdavo ir dieną, ir naktį, net ir artimiausi draugai turėjo jo laiškų. Krūvos ir krūvos, ir krūvos. Pats susitikau su Landsbergiu, jei neklystu, 1971-aisiais vasarą. Tikrai susitikom 1990-aisiais metais. Visi FLUXUS draugai tokį priėmimą padarė 1990-ųjų žiemą. Turiu dar filmuotos medžiagos iš ten. Buvo šalta naktis, mes ėjom visi kailiniuoti. Ten buvo visi artimiausi Jurgio draugai.
Jurgis visados visus norėjo įtraukti į savo judėjimą. Jis studijavo meno istoriją. Sibiro meną. Aišku, jis norėjo kuo daugiau iš tavo tėvo sužinoti apie Čiurlionį, bet, aš manau, kad pirmoj vietoj jis norėjo įtraukti Landsbergį į savo judėjimą, kad jis atsiųstų kokį FLUXUS kūrinį, kurį būtų galima atlikti FLUXUS festivaliuose. Landsbergis pasiuntė tokių minimalistinių kompozicijų, kurios buvo užrašytos kaip muzikinės idėjos FLUXUS stiliumi. Jurgis visados bandė visus įtraukti į FLUXUS idėjas. Bet su vienu dalyku Landsbergis nesutiko, viename laiške buvo parašyta: „Aš tikrai nedaužysiu pianino, nesutinku su tuo dalyku.“
    Kai galvoju apie Parlamento apgulimą sausio 13-ąją, tai (bent mano akimis) FLUXUS – vienintelis paaiškinimas, kaip Landsbergis galėjo išsilaikyt ir atsilaikyt toj visoj neįmanomoje situacijoj – nedidelis būrelis lietuvių prieš didelę Rusiją. Jam padėjo vien tik tai, kad jis iš Jurgio perėmė „dzen“. Kai pradedi nagrinėt, supranti, kad FLUXUS ir „dzen“ yra labai susiję dalykai.
    Reikia humoro ir visiško atsipalaidavimo, nes tą naktį padėtis buvo visiškai absurdiška. Tai „dzen“ ir humoras, ir FLUXUS padėjo Landsbergiui išsilaikyt – ta prasme FLUXUS prisidėjo prie Lietuvos išlaisvinimo. Visai ne juokais tai sakau, visai rimtai. Žmogaus dvasinė būklė tokiose įtemptose situacijose labai daug priklauso nuo ramaus žiūrėjimo – jei priešinsiesi, eisi peilis prieš peilį, tai tave sutriuškins. Bet „dzen“, atsipalaidavimo niekas negali sutriuškint. Nežinai, iš kurios pusės prie „dzen“ prieit. Jeigu žiūrim rimtai, tai ta FLUXUS filosofija Landsbergiui tikrai padėjo.


© 2005–2017 Studentų skautų organizacija
Programuotojas: A.Kapočius. Sistema: Frog CMS